Lithuanian customs: BIRTH OF A BABY AND CHRISTENING

The article comes in English and Lithuanian

BIRTH OF A BABY AND CHRISTENING 

Teach John while he’s young

(Lithuanian folk proverb)

Magical entry into the world

 

In the old Lithuania child’s birth was followed by various magical rituals. divinations and offerings for

gods where necessary to ease birth and that the new-born is healthy and happy.

When the birth throes started, all doors would be opened, all drawers pulled out, all covers uncovered,

men sent away. Such an “opening” had to ensure that birth is painless and easy. Another magical measure before a difficult birth – soon-to-be father would rip his shirt and cut all buttons from his clothes.

A notion that a “baby is born with water” was very important to Lithuanians. The birth itself would take

place in a steam bath, and once baby was born midwife would wash the new-born with cold water.

Not only water, but also fire was considered very important for a new-born. If a new-born was a boy, as

an offering to gods they would bury a piece of bread and a live rooster near the furnace, and if a new-born was a girl they would bury a hen.

When a baby was born, it was usual to predict his/her personality and future depending on the baby’s looks, scream and time of birth. A baby that is screaming loudly will be a singer, the one with a big headwill be smart, and a baby with a cowlick will be rich.

A baby born on a market day (Saturday) will be a merchant and a cunning person, those born on Friday

will have a hard life, and those born on Sunday won’t be touched by evil spirits. People always wanted

to see the future, so such speculations – half-jokingly, half-seriously – also happen today.

However Lithuanians would not just trust a baby’s destiny determined by gods. There were lots of rituals usually performed by a midwife that had a purpose to direct baby’s destiny to the right way.

A new-born would be instantly placed on the ground – so that he/she would love earth and have a lot of

land. They would rub baby’s fingers with an umbilical cord, so that a baby would be a gifted worker.

Boys would be wrapped into women’s shirt and girls into men’s shirt – so that they won’t stay unmarried. Boys would not be taken into an apron, so that they won’t womanize. All this “magic” clearly shows the important things to the old Lithuanians. Earth, work and family were the main values for our ancestors.

Christening – acceptance of a new member of society once baby was born, everyone tried to christen them as fast as possible. It was believed that a child who is not christened is in danger;  supernatural creatures (witches, pixies) lurk for him/her. Christening was an urgent matter, because by this ritual baby is brought into community. Now all the community protects it from misfortunes, evil spirits, and bad influence. The feast of a christening would continue for two days. Godparents would become the main guardians for the baby. Parents tried to choose beautiful, clever, hard-working godparents, because it was believed that a child will become similar to them.

KŪDIKIO GIMIMAS IR KRIKŠTYNOS 

Mokyk Jonelį, ne Joną

(lietuvių liaudies patarlė) 

Magiškas atėjimas į pasaulį 

Senovės Lietuvoje kūdikio gimimą lydėdavo įvairios magiškos apeigos. Būrimai, atnašos dievams buvo

reikalingos ir kad gimdyvė lengviau pagimdytų, ir kad gimęs vaikelis būtų sveikas ir laimingas.

Štai prasidėjus gimdymo skausmams, būdavo atrakinamos ir atidaromos visos trobos durys, ištraukiami

visi stalčiai, atvožiami dangčiai, išsiunčiami vyrai.

Toks „atsivėrimas“ turėjo užtikrinti, kad gimdymas bus neskausmingas ir lengvas. dar viena magiška

priemonė prieš sunkų gimdymą – būsimasis tėvas persiplėšia marškinius ir išpjauna iš vilkimų drabužių

visas sagas ir segtukus.

Lietuviams labai svarbus buvo pastebėjimas, kad „kūdikis gimsta su vandeniu“. Pats gimdymas vykdavo pirtyje, o tik vaikui gimus, pribuvėja jį nuplaudavo šaltu vandeniu.

Be vandens, ką tik gimusiam kūdikiui labai svarbia laikyta ugnis. gimus berniukui, aukodami dievams,

prie krosnies užkasdavo duonos ir gyvą gaidį, o gimus mergaitei – vištą.

gimus kūdikiui, buvo įprasta iš jo išvaizdos, riksmo, gimimo laiko spėti apie naujagimio būdą ir ateitį.

jei kūdikis stipriai rėkia – bus dainininkas, jei jo galva didelė – bus protingas, jei turi verpetą – turtingas.

gimęs turgaus dieną (šeštadienį) bus pirklys ir šiek tiek suktas, penktadienį gimusio gyvenimas bus vargingas, o gimusiajam sekmadienį nebaisios jokios piktos dvasios.

Žmonės visais laikais norėjo pažvelgti į ateitį, todėl tokių ar panašių spėjimų – pusiau juokais, pusiau

rimtai – pasitaiko ir šiais laikais.

Vis dėlto, lietuviai nepasitikėdavo vien tuo, kas kūdikiui dievų nulemta iš anksto. Egzistavo daugybė

ritualų, kuriuos dažniausiai atlikdavo pribuvėja ir kuriais stengtasi nukreipti naujagimio likimą teigiama linkme. Tik atskirtą nuo motinos kūdikį paguldydavo ant žemės, kad ateityje mylėtų žemę ir daug jos turėtų. Nukirpta virkštele patrindavo kūdikio pirštelius – kad būtų gabus darbui. Berniuką suvyniodavo į moteriškus marškinius, mergaitę į vyriškus – kad neliktų nevedę. Berniuko neimdavo į prijuostę – kad nebūtų mergininkas. Visi šie „burtai“ gerai atspindi, kas buvo svarbu senovės lietuviams.

Žemė, darbas, šeima – tai pagrindinės mūsų protėvių vertybės.

Krikštynos – tai naujo bendruomenės nario priėmimas gimus vaikeliui, kiekviena šeima stengdavosi kuo greičiau organizuoti krikštynas. Tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia įvairūs pavojai, jo tyko antgamtinės būtybės (laumės, raganos). Krikštynos buvo neatidėliotinas reikalas, nes jų apeigomis vaikas įvedamas į bendruomenę. dabar jau visa bendruomenė jį globoja ir saugo nuo nelaimių, nuo piktų dvasių, nuo blogos įtakos. Krikštynų puota trukdavo net dvi dienas. Didžiausiais vaiko globėjais tapdavo krikštatėviai arba kitaip – kūmai. juos tėvai stengdavosi parinkti ir gražius, ir gudrius, ir darbščius – nes tikėta, kad vaikas į kūmus „atsikrikštyja“, t.y. užauga panašus į juos.

Excerpts from 'Ethno treasure hunt – Book of traditions”, published by Instituto comprensivo di Santa Teresa di Riva (Me), Italy, coordinated by Rosa Crupi, Linda Cigala, Domenica Crupi, Antonina Morabito, Graphic designer Arch. Tania Consalvo, with the collaboration of Georgi Ivanov, Bulgaria, Domenica Crupi, Italy, Rima Stongvillene, Lithuania, Joanna Wilczynska, Poland, Daniela Buda, Romania, Ozgur Boyaci, Turkey, 2011.