Lithuanian customs: WEDDING TRADITIONS

The article comes in English and Lithuanian

WEDDING TRADITIONS 

You won’t regret getting up early and marrying early

(Lithuanian folk proverb) 

Matchmaking and hen-party – necessary preparation for wedding 

Matchmaking and engagement. In old Lithuania soon-to-be newly-weds would sometimes meet them-

selves – on the feast day, in youth’s get-togethers, parties. But often such contacts were not approved by parents (especially girl’s parents). The main thing considered was material situation of the man. Since a

girl after marriage would fall under complete dependence on her husband, girl’s parents tried to ensure her well-being.

Soon-to-be husband’s honesty, diligence, and health were considered too. So the decision to marry often

was not an arrangement by the young people themselves, but a result of a very pragmatic negotiation between a groom (and his matchmaker) and girl’s parents.

Girlhood and hen-party. Time between engagement and marriage usually lasted about 20 days and was called girlhood. during this time bride would prepare gifts, sew shirts for her husband.

The last evening before the marriage is a hen-party.

This evening the bride with her bridesmaids would visit her neighbours for the last time as an unmarried

woman.

Today a hen-party is very popular and it is often celebrated in a manner that is usual in many countries – traditions transferred from the West.

The bride celebrates her last days of “freedom” and tries to enjoy them – she dresses in a provocative

way, tries to attract attention, and often there’s a strip dancer in a hen-party. 

Wedding: from the old to new home

 

Like other Lithuanian traditions, wedding customs are a mix of christian and pre-christian rites.

Wedding order was not always like that. II-I centuries B.c. a marrying woman did not have to leave her

home, because a groom would come to live at her home. Scientists call this period a matriarchy. It is the time, when woman was a head of the household. When for some reason man became a head of the

household, marrying woman had to move in with him. Before leaving her home, bride would receive

gifts from her family. due to archaic beliefs, gift givers would dress up as animals – usually as bears,

horses, oxen. All these animals symbolized fertility. Their gifts had to ensure a wealthy, fertile life, and

help avoid all kinds of evil. Parents of a groom would meet a new couple with bread, salt, fire (ember)

and water. As well as in separation rituals, in meeting rituals water symbolizes a line – this time the bride steps over a threshold of a new home. Bride was supposed to become an insider after having some bread and water. In the long run spirits replaced water. To these days one of the most common wedding rituals is to meet from the church returning newlyweds with bread, salt and vodka.

VESTUVIŲ PAPROČIAI 

Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi

(lietuvių liaudies patarlė) 

Piršlybos ir mergvakaris – būtinas pasiruošimas vedyboms 

Piršlybos ir sužadėtuvės. Senovės Lietuvoje būsimi jaunavedžiai kartais susitikdavo ir susipažindavo

patys – atlaiduose, jaunimo vakaronėse ar pasilinksminimuose. Tačiau toli gražu ne visoms tokioms pažintims pritardavo jaunuolių (ypač merginos) tėvai. Labiausiai buvo paisoma kitos pusės turto, materialinės padėties. Kadangi po vestuvių mergina atsidurdavo visiškoje savo vyro valdžioje ir globoje, tėvams buvo svarbu užtikrinti jos materialinę gerovę. Taip pat buvo paisoma būsimo sutuoktinio doros, darbštumo, sveikatos. Taigi sprendimas tuoktis dažniausiai būdavo ne jaunuolių tarpusavio susitarimas, o labai pragmatiškų derybų tarp jaunikio (ir jo piršlio) bei merginos tėvų rezultatas.

Mergavimas ir mergvakaris. Laikas nuo sužadėtuvių iki vestuvių trukdavo maždaug dvidešimt dienų ir buvo vadinamas mergavimu. Per ši nepilną mėnesį jaunoji ruošdavo dovanas, siūdavo būsimam vyrui marškinius.

Paskutinis vakaras prieš vestuves – tai mergvakaris, Žemaitijoje vadinamas pintuvėmis. Tą vakarą nuo-

taka, lydima pamergės ar pamergių, paskutinį kartą aplankydavo kaimynus kaip netekėjusi moteris.

Šiandien mergvakario šventė kaip niekada populiari, ji dažniau švenčiama pagal daugelyje šalių paplitu-

sias, iš Vakarų perimtas tradicijas.

Ištekanti mergina švenčia paskutines „laisvės“ dienas, todėl stengiasi jomis pasimėgauti – rengiasi provokuojamai, stengiasi atkreipti dėmesį, dažnai mergvakaris neapsieina be striptizo šokėjo pasirodymo.

Vestuvės: iš senų namų į naujus

Kaip ir kitos lietuvių tradicijos, vestuvių papročiai – tai krikščioniškų ir ikikrikščioniškų apeigų mišinys.

Sutuoktuvių tvarka ne visada buvo tokia. II-I tūkstantmetyje prieš Kristų ištekančiai moteriai dar nereikėdavo palikti savo namų – atvirkščiai, jaunikis apsigyvendavo pas ją. Mokslininkai šį laikotarpį vadina matriarchatu. Tai laikas, kai moteris buvo tikroji šeimos galva. Kai dėl įvairių priežasčių šeimos vairą į savo rankas perėmė vyras, ištekančioms moterims atsirado būtinybė kraustytis į vyro namus. Prieš išvykdama į vyro namus, jaunoji saviškių būdavo apdovanojama. Archajišku papročiu dovanų teikėjai persirengdavo žvėrimis – dažniausiai, meškomis, arkliais, jaučiais. Visi šie žvėrys simbolizavo vaisinguą. jų dovanos turėjo užtikrinti jaunajai turtingą, vaisingą gyvenimą, išvengiant visokių blogybių. Jaunojo tėvai naująją porą sutikdavo su duona, druska, ugnimi (žarijomis) ir vandeniu. Kaip ir atsiskyrimo, taip ir sutikimo apeigose vanduo simbolizuoja ribąšįkart jaunoji peržengia naujų namų slenkstį. Paragavusi namų duonos ir išgėrusi  vandens, marti turėjo tapti sava. Ilgainiui vestuvių apeigose vandenį pakeitė stiprieji gėrimai. Iki šių dienų vienas populiariausių vestuvių papročių - iš bažnyčios grįžtančius jaunavedžius pasitikti su duona, druska ir degtine.

Excerpts from 'Ethno treasure hunt – Book of traditions”, published by Instituto comprensivo di Santa Teresa di Riva (Me), Italy, coordinated by Rosa Crupi, Linda Cigala, Domenica Crupi, Antonina Morabito, Graphic designer Arch. Tania Consalvo, with the collaboration of Georgi Ivanov, Bulgaria, Domenica Crupi, Italy, Rima Stongvillene, Lithuania, Joanna Wilczynska, Poland, Daniela Buda, Romania, Ozgur Boyaci, Turkey, 2011.