Lithuanian customs: HOW THE ANCIENT LITHUANIANS CONCEIVED DEATH

The article comes in English and Lithuanian

HOW THE ANCIENT LITHUANIANS CONCEIVED DEATH 

In some cultures people aren’t afraid of death – it is perceived as a natural part of life and is met with

dignity, bravery, even with some joy. Lithuanian culture is not one of them. For Lithuanians death,

which suddenly and mercilessly takes their family members, was a mysterious and scary phenomenon.

Most of the Lithuanian life customs are connected to trying to avoid death – and these customs were diligently followed. However in death encounter curiosity was as important as fear. Mystery of death encouraged man’s wish to know how long he and his relatives are destined to live.

Since the old days Lithuanians believed that people have souls, which separate from the body after death. The soul is immortal. Formerly it was believed that soul lives in the home of a deceased person for a

long time and sometimes even forever. For example if firewood squeaked in a furnace it was believed

that there’s a soul in there. Having spent some time among people (having said their goodbyes to relatives, souls of mothers having visited their children), the souls of good people go to heaven, which was pictured as a very beautiful garden where everyone feels happy. It was thought that heaven is located on a big mountain and souls climb there through Milky Way. When speaking about heaven and hell in Lithuanian ideology it is worthwhile pointing out that unlike in a christian ideology, heaven was not thought to be in the sky and hell – under ground. They both were here, on earth, but only the dead knew the way there.

The heavenly garden was on a big, sometimes glass, mountain, and hell was on “the edge of the world”.

Funeral traditions. 

When the soul will leave home and find its place depended not only on what person the deceased was

and how he died. The funeral ceremonial was very important for souls to separate from home.

Only when they are performed correctly a soul may find its peace. For this reason funeral and wedding

rituals are similar. Both of these occasions are rituals of separation, transition to a new condition.

KAIP SENOVĖS LIETUVIAI ĮSIVAIZDUODAVO MIRTĮ 

Yra kultūrų, kur mirties nebijoma – ji priimama kaip natūrali gyvenimo dalis, sutinkama oriai, drąsiai,

netgi su tam tikru džiaugsmu. Lietuvių kultūra nėra iš tokių. Lietuviams staigiai ir be gailesčio artimuo-

sius atimanti mirtis buvo paslaptingas reiškinys, kuris visada labai baugino. daugelis lietuvių gyvenimo papročių, apeigų susiję su pastangomis išvengti mirties – ir šių papročių buvo stropiai laikomasi. Tačiau santykyje su mirtimi ne mažiau svarbus už baimę buvo smalsumas. Mirties paslaptis skatino nenugalimą žmogaus norą atspėti, kiek jam ir jo artimiesiems dar lemta gyventi. Lietuviai nuo senų senovės tikėjo, kad žmogus turi vėlę, kuri jam mirus, atsiskiria nuo kūno. Ši vėlė yra nemirtinga. Anksčiau lietuviai tikėjo, kad vėlė labai ilgai, kartais – netgi visą laiką gyvena mirusiojo namuose. Pavyzdžiui, jei malkos krosnyje degdamos cypdavo, žmonės manydavo, kad ten yra vėlė. Pagyvenę tarp žmonių (atsisveikinę su artimaisiais, motinų vėlės aplankę vaikus), gerųjų vėlės eina į rojų, kuris buvo vaizduojamas kaip labai gražus sodas, kuriame visi jaučiasi laimingi. Rojus arba „dausos“ buvo įsivaizduojamas esantis ant aukšto kalno, į kurį vėlės lipa „paukščių taku“. Kalbant apie rojų ir pragarą lietuvių pasaulėžiūroje, verta pabrėžti ir tai, kad, skirtingai nei krikščioniškoje pasaulėžiūroje, rojus nebuvo įsivaizduojamas danguje, o pragaras – po žeme. Abi šios būsenos egzistavo čia, žemėje, tačiau tik mirusieji žinojo kelią į jas. Rojaus sodas kerojo ant aukšto, kartais stiklinio, kalno, o pragaras plytėjo „už pasaulio krašto“.

Laidotuvių papročiai

Tai, kada vėlės paliks namus ir ras savo vietą, priklausė ne tik nuo to, koks žmogus ir kokiu būdu mirė.

Labai svarbios vėlių atskyrimui nuo namų buvo ir laidotuvių apeigos. Tik tada kai šios apeigos atlieka-

mos tvarkingai, pagal taisykles, galima tikėtis, kad vėlė ras ramybę. Neveltui tarp lietuvių laidotuvių ir

vestuvių papročių yra panašumų. Abi šios progos – tai atsiskyrimo nuo namų, perėjimo į naują būseną ritualai.

Excerpts from 'Ethno treasure hunt – Book of traditions”, published by Instituto comprensivo di Santa Teresa di Riva (Me), Italy, coordinated by Rosa Crupi, Linda Cigala, Domenica Crupi, Antonina Morabito, Graphic designer Arch. Tania Consalvo, with the collaboration of Georgi Ivanov, Bulgaria, Domenica Crupi, Italy, Rima Stongvillene, Lithuania, Joanna Wilczynska, Poland, Daniela Buda, Romania, Ozgur Boyaci, Turkey, 2011.